Sveikinimai - Įvairūs

Kad norai sutaptų su galimybėmis
Kartą avių kaimenė ganėsi kalnų pievoje. Staiga iš dangaus nusileido erelis ir pagrobė ėriuką. Šią sceną stebėjo ir mažas spalvingomis plunksnomis paukštelis. „O kodėl ir man nepasielgti kaip ereliui, - mąstė paukštelis. - Tik kam man prasidėti su ėriuku, aš patį didžiausią aviną pagrobsiu!" Paukščiukas paskrido aukščiau, suglaudė sparnelius ir, nusitaikęs į aviną, krito. Bet... atsitrenkė paukštelis į avino ragus ir krito vietoje. Paėmęs į rankas žuvusį paukščiuką, avių kaimenės piemuo tarė:
- Musė kartą irgi norėjo akmenį įveikti...
Taip paukštelis, panoręs susilyginti su ereliu, pasiekė tik tai, jog jį patį palygino su muse.
Tad pakelkime taurę už tai, kad mūsų norai visada sutaptų su mūsų galimybėmis.
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/kad-norai-sutaptu-su-gali.html

Už didįjį meną
Vienoje karalystėje buvo daug poetų. Jie vaikštinėjo po aūlus ir dainavo įvairiausias dainas, kurias mėgo klausytis ir vyriausiasis tos šalies chanas. Bet kartą jis išgirdo dainą, kurioje buvo dainuojama apie chano žiaurumą. Chanas įsakė areštuoti visus poetus. Kai visi poetai buvo uždaryti kalėjime, chanas įsakė jiems sudainuoti po vieną dainą. Ir visi poetai šlovino chaną. Vieną po kito jis paleido visus poetus, apdainavusius jo šlovę, išskyrus tris poetus, kurie tylėjo.
Po kurio laiko į kalėjimą vėl atėjo chanas ir liepė dainuoti tiems trims, paskutiniems įkalintiems poetams. Vienas jų tuoj pat ėmė šlovinti chaną ir buvo paleistas. Kiti du tebetylėjo. Tuomet chanas liepė sukrauti laužą, kuriame turėjo būti sudeginti abu tyleniai. Tąkart vienas iš dviejų poetų neišlaikė, prabilo šlovinančiomis chaną eilėmis ir pelnė laisvę. Liko vienas vienintelis poetas.
Pririškite jį prie stulpo, uždekite laužą, - liepė chanas.
Ir tada prabilo tylenis poetas. Jis užtraukė tą pačią dainą - apie chano žiaurumą, grobuoniškumą.
Atriškite jį, - suriko chanas. - Aš nenoriu prarasti vienintelio tikro poeto šalyje!
Tad išgerkime taurę už didijį meną, kuris net mirties akivaizdoje gali sakyti tiesą!
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/uz-didiji-menavienoje-kar.html

Už tiesos aukštumas
Gyveno pasaulyje teisybė ir melas. Ir amžinai tarpusavyje ginčydavosi, kuris stipresnis, žmonėms reikalingesnis. Nesuradę bendros kalbos tarpusavyje, teisybė ir melas nutarė pasiklausti pačių žmonių. Tiesa ėjo tiesiais ir plačiais keliais, melas kaišiojo nosj j pačius atokiausius užkampius, klastingus akligatvius. Ten, kur pasirodydavo melas, žmonės ir toliau kalbėjo netiesą, apgaudinėjo, ir visa tai darė linksmai, nerūpestingai. Ten, kur pasirodydavo tiesa, žmonės paniurdavo, nuleisdavo akis, j šalj sukdavo žvilgsnį. Ir tuomet žmonės kalbėjo melui:
- Nepalik mūsų! Tu - mūsų draugas. Su tavim mums paprasčiau ir lengviau gyventi. O tu, teisybe, atneši tik nerimą: reikia kovoti, mąstyti.
Tada, džiūgaujant melui, tiesa pakvietė jį pakeliauti į kalnus, į aukštumas, kur švarūs šaltiniai, nesuteptas sniegų spindesys, nepakartojamas žiedų grožis. Melas atsisakė. Tiesa jį apkaltino bailumu.
— Aš nebijau tavo aukštumų, - atsakė melas. - Bet ką man daryti ten, kur nėra žmonių? Mano karalystė tamsiuose tarpekliuose, tarp žmonių, kuriems aš vadovauju.
Tad siūlau tostą už tai, kad visada koptume į tiesos aukštumas ir niekada nenusileistume į melo tarpeklius.
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/uz-tiesos-aukstumasgyveno.html

Kad eitume savo keliu
Kartą Molą su sūnumi išsirengė į kaimyninį kaimą. Jis pasodino sūnų ant asilo, o pats ėjo pėsčiomis šalia.
- Žiūrėkite, pagyvenęs žmogus eina pėsčias, o jaunas dildo užpakalį ant asilo...
Tuomet Molą su sūnumi pasikeitė vietomis.
- Žiūrėkite, - vėl stebėjosi praeiviai. — Suaugęs sėdi, o vaikelį verčia eiti pėsčiam...
Molą nulipo nuo asilo, ir dabar su sūnumi abu ėjo pėsčiomis.
- Tik pažiūrėkit, tik pažiūrėkit, - vėl juos badė pirštais praeiviai. — Asilas eina tarsi ponaitis, o tėvas su sūnum negaili varganų kojų!
Tada Molą abu su sūnumi atsisėdo ant asilo.
- Tik pažiūrėkite, - vėl juokėsi praeiviai. — Dviese kankina asilą, vargšui net kvėpuoti sunku.
Tada Molą nulipo, užsivertė ant pečių asilą ir tarė: - Matyt, tik dabar aš išvengsiu žmonių patyčių! Tad išgerkime už tai, kad niekada nekreiptume dėmesio į žmonių apkalbas, o užtikrintai eitume savo keliu!
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/kad-eitume-savo-keliukart.html

Už spaudos operatyvumą
Du plėšikai, užsidėję kaukes, įsiveržė j juvelyrinę p duotuvę ir po trijų valandų sunkaus įtempto darbo paj liau išplėšė seifą su brangenybėmis. Negaišdami jie sužj brangenybes j maišą ir skersgatviais bei kiemais sėkmim grjžo į namus.
- Reikėtų suskaičiuoti grobį, - tarė vienas plėšikas. Antrasis iš karto dribo lovon ir pasakė:
- Baisiai pavargau. Reikia pailsėti...
- Bet ar tau ne knieti sužinoti, koks mūsų laimikis: vis dar gundė pirmasis plėšikas.
- Kam mums skaičiuoti, mielasis. Pailsėkim, rain pamiegokim. O kiek mums pavyko pasigrobti, sužino me rytoj ryte per radiją — jie tai tiksliai apskaičiuos!..
Tad pakelkime taurę už neįsivaizduojamas radijo galimybes ir jų nepralenkiamą operatyvumą pranešti sensacijas!..
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/uz-spaudos-operatyvumadu-.html

Kad svajotojai neprarastų realybės jausmo
Vyksta teismo procesas. Teisėjas klausia kaltinamojo:
-Už ką gi jį nužudei? Kaltinamasis prisipažino:
-Už svajonę!
Teisėjas nustebo išgirdęs tokį keistą žmogžudystės motyvą ir paprašė nusikaltėlio plačiau paaiškinti. Tada kaltinamasis ir išklojo:
-Aš ne už tai jį nužudžiau, kad jis vienoje lovoje gulėjo su mano žmona - atsirado mat degustatorius! Ir ne už tai, kad, iššokęs pro mano langą, žemyn leidosi lietvamzdžiu - atsirado mat kaskadininkas! Aš jį nužudžiau už tai, kad jis pasakė: „Aš čia dar sugrįšiu!" Atsirado mat svajotojas!
Tad išgerkime už tai, kad ir svajotojai niekada neprarastų realybės jausmo!
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/kad-svajotojai-neprarastu.html

Už gimtąją kalbą
Įsimylėjo vaikinas kitatautę merginą. Artimiau su ja padraugavęs, nusprendė vesti. Mergina į jo pasiūlymą taip atsakė: „Aš ištekėsiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų". Vaikinas sutiko su iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną užkopti į aukštą ir ganėtinai stačią uolą. Vėliau liepė nušokti nuo tos uolos. Šokdamas nuo stačios uolos vaikinas susilaužė koją. Tada mergina liepė jam vaikščioti ir ... nešlubuoti. Ir vardino mergina kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti įsišėlusį žirgą, nušauti aukštai padangėje skrendantį paukštį...
Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias užduotis. Liko vienintelis, paskutinis — šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė: „O dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą". Neilgai galvojęs, vaikinas šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams...
Šis tostas už tai, kad mes niekada nepamirštume savo tėvų, kad niekada neišsižadėtume savo gimtosios kalbos!
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/uz-gimtaja-kalbaisimylejo.html

Už sveikatą, meilę, turtą.
Žygiavo kartą per pasaulį trys keliautojai. Užklupo juos naktis. Tarsi likimo piršto „pamėtėtas" prieblandoje prieš juos netikėtai išdygo namas. Į jo duris ir pasibeldė trys keliautojai. Duris atidaręs namų šeimininkas iškart paklausė svečių:
- Kas jūs?
- Mes esame trise - atsiliepė keliautojai: - Sveikata, Meilė ir Turtas. Priimkite mus nakvynei.
- Su malonumu priimčiau, — atsiliepė šeimininkas, — bet... turiu tik vieną laisvą vietą. Eisiu su šeima pasitarti, kurį iš jūsų trijų priimti...
Serganti motina paliepė įleisti Sveikatą. Dukra panoro, kad apnakvydinta būtų Meilė. Žmona pageidavo tik Turto. Kol šeimos nariai tarpusavyje ginčijosi, keliautojai išnyko sutemose.
Tad pakelkime taurę už tai, kad mūsų namuose kasnakt ir visada būtų Sveikata, Meilė ir Turtai.
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/uz-sveikata-meile-turta-z.html

Už pasitikėjimą
Ėjo žmogus keliu ir baloje pamatė varlę. Varlė kaip varlė, bet ji... staiga prakalbo žmogaus balsu: „Paimk mane į rankas, žmogau. Man šalta".
Žmogus nustebo, bet varlę paėmė į rankas. O ji vėl prakalbo: „Įdėk mane į savo kišenę, aš sušilsiu".
Žmogus taip ir padarė. Eina namo ir galvoja: kur aš namuose dėsiu varlę? Kam ji man reikalinga? Ar ne geriau dabar ją išmesti? Ir varlė ėmė maldauti: „Neišmesk manęs, žmogau. Man taip liūdna vienai. Paimk mane su savim".
Žmogus paklausė ir, parnešęs varlę namo, padėjo ant grindų. Kai išsivirė sau kavos, vėl išgirdo varlę: „Ir man kavos".
Žmogus pavaišino varlę kava, o pats atsigulė į lovą. Varlė taip pat įšoko į lovą ir ... pavirto gražia mergina.
Tuo metu namo parėjo jo žmona. Žmogus jai papasakojo visą istoriją apie varlę, bet žmona nepatikėjo.
Tad išgerkime, bičiuliai, už pasitikėjimą!
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/uz-pasitikejimaejo-zmogus.html

Už skonių įvairovę
Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių kontorą, prašydamas surasti jam turtingą našlę.
- Ir, be abejo, gražią? — pasiteiravo kontoroje.
- Žinoma! Tokią, apie kurią galima pasakyti taip, tarsi moteris būtų ką tik nulipusi iš gražaus paveikslo, - patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į būsimas jo žmonas. Ir tuoj pat j pažinčių kontorą atskubėjo įširdęs verslininkas.
- Aš juk prašiau jūsų - pripirškite man gražią žmoną, moterį tarsi iš paveikslo! - piktinosi verslininkas. - O ką jūs pasiūlėte? Ausys atkarusios, akys kreivos, nosis ant lūpų lipa...
- Nereikia taip piktintis, pone, - nuramino jį agentas. -Tai juk skonio reikalas. Kam patinka Rafaelis, o kas ir dėl Pikaso iš proto kraustosi...
Tad pakelkime taurę už įvairovę skonių, dėl kurių nesiginčijama.
http://www.geri-sveikinimai.lt/sveikinimas/uz-skoniu-ivairoveturting.html